Lietuvos sodybų soduose yra auginami labai skirtingi sodo augalai. Jų rūšių ir veislių asortimentas labai įvairus, todėl artėjant šaltam metų laikotarpiui svarbu juos tinkamai paruošti žiemai.

Reikia žinoti, kad šaltiems žiemų orams jautriausi yra kaulavaisiai, kriaušės, uoginiai augalai, vynmedžiai, kiti introdukuoti augalai ir jų veislės. Augalų ištvermingumas žiemai labai priklauso ir nuo jų poskiepių, šaknų pasiskirstymo gylio dirvožemyje, nuo pasiruošimo žiemojimui. Šaknų sistema yra pati jautriausia ir mažiau atspari šalčiui nei antžeminė dalis. Esant besniegėms žiemoms, kai temperatūra šaknų zonoje nukrenta iki -14,5° C šalčio, gali pašalti vaismedžiai su vegetatyviniais poskiepiais, kaulavaisių ir kitų jautresnių sodo augalų šaknys. Prieš žiemą, kai oro aplinkos temperatūra nukrenta iki  -5–-10° C šalčio, pomedžius šaknų zonoje reikia mulčiuoti durpe, drožlėmis ar kitomis šildančiomis medžiagomis.

Antžeminė augalo dalis (šakos, pumpurai, žievė ir ūgliai) nukenčia nuo šalčio tuomet, kai sode auginamos jautresnės (mažiau atsparios šalčiui) veislės ar šie augalai dėl nepalankių sąlygų vegetacijos laikotarpiu laiku nespėjo pasiruošti žiemojimui. Rudens laikotarpiu vaismedžiuose ar uogakrūmiuose krakmolas virsta cukrumi ir padidėja ląstelių sulčių koncentracija, cukrus ir kitos medžiagos apsaugo protoplazmos koloidus nuo sukrešėjimo, tuo didindama atsparumą šalčiui. Kai vegetacija, dėl agrotechninių klaidų ar nepalankių meteorologinių veiksnių, užsitęsia augalai nespėja pasiruošti žiemai, dažnai nesumedėja jų ūgliai, dėl ko yra mažiau atsparūs šalčiui. Užsitęsęs augimas ir nepakankamas pasiruošimas žiemai būdingas neteisingai prižiūrėtiems vegetacijos metu jauniems ar įvežtiniams augalams. Tokie augalai nuo šalčio dažniausiai nukenčia pirmoje žiemos pusėje. Pažeistų šalčio ūglių ar šakų medienos ląstelėse krakmolas virsta tamsiomis sakingomis medžiagomis, augalai netenka daug maisto medžiagų, nušalusiais indais sunkiai keliauja vanduo ir maisto medžiagos, ūglių ar šakų mediena patamsėja, augalas prastai maitinasi ir vegetacijos pradžioje žūsta atskiros šakos, pumpurai ar net visas augalas. Geras žiemojimas priklauso ir nuo genties ar veislės požymių. Jautresnių augalų ramybės – poilsio laikotarpį gali sutrikdyti ir atodrėkiai žiemos laikotarpyje. Šiuo atveju cukrus medienos ląstelėse vėl virsta krakmolu ir neapsaugo jų nuo šalčio.

Sodo augalus, jų kamienų, šakų žievę gali pažeisti žiemos metu nakties ir dienos temperatūrų svyravimai – saulės „smūgiai“. Dieną saulei įkaitinus pietinę pusę, naktį atšalus žievė patamsėja, pašąla vegetacijos metu pažeista žievė trūkinėja, atsiveria žaizdos pro kurias gali patekti bakterijos.

Priemonės kuriomis galima apsaugoti augalus nuo nepalankių veiksnių ramybės laikotarpiu:

• Pomedžių (šaknų) mulčiavimas organinėmis medžiagomis žiemos pradžioje.
• Sniego sukaupimas žiemos metu pomedžiuose.
• Kamienų ir stambesnių šakų apsaugojimas nuo saulės „smūgių“ – balinimas vegetacijos pabaigoje kalkėmis (gruodis).
• Kamienų ir storesnių šakų aprišimas eglių šakomis, kitais aprišalais (tinka audinys, šiaudai ir kt.) prieš žiemą.

Straipsnio autorius: Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto lektorius Donatas Klimavičius. Fotonuotraukos autoriaus.