Lietuva nuo seno garsėja kaip darbščių žemdirbių kraštas. Vien tik lauko sėjomainoje yra auginama per 100 augalų rūšių su moksliškai pagrįstomis auginimo technologijomis, vertingomis veislėmis. Lietuviška augalininkystės produkcija yra vertinama ne tik savoje šalyje, bet ir svetur. Lietuviai yra sukaupę didžiulę augalininkystės verslo patirtį, tačiau ir jie susiduria su eile prblemų dėl gamybinių sąnaudų brangimo, realizavimo galimybių , pardavimo kainų ir t.t.

Ieškodami palankiausių sąlygų savo verslui, ūkininkai plečia auginamų augalų asortimentą, kurie tiktų ne tik maistui, pašarams, bioetanoliui, perdirbamąjai pramonei, eksportui ir kt. Ūkininkų laukuose vis daugiau auginama grikių, kmynų, vaistažolių, žilvičių ir krienų.

Pūdymų laukuose kai kurie ūkininkai bando auginti ir topinambus. Tai alternatyvus augalas, dar kitaip vadinamas šaknine saulėgrąža, žieminėmis bulvėmis, Jeruzalės artišoku ir t.t.

Topinambai yra įtraukti į ES patvirtintą augalų, leidžiamų auginti privalomųjų pūdymų laukuose, sąrašą. Daug dėmesio jų auginimui, naujų veislių kūrimui šiuo metu skiria Vokietijos mokslininkai bei praktikai. Ten tiriamos ir išbandomos topinambų auginimo technologijos bei produkcijos perdirbimo metodai. Tikriausiai greitai ir Lietuvoje šie augalai ras tinkamą vietą, juo labiau, kad Lietuvos klimato bei dirvožemių sąlygos topinambams auginti yra tinkamos.

Šis augalas yra kilęs iš Brazilijos, į Europą buvo atvežta 1612 m., iš pradžių į Prancūziją, vėliau į Italiją, Angliją. Ukrainoje auginama nuo 1774 metų. Carinėje Rusijoje bulvinės saulėgrąžos buvo mažai vertinamos. Jų auginimu labiau susirūpinta XX a. pradžioje, kuomet vidurio JAV, fermeriai įtikinėjo, kad tai labai perspektyvus augalas, tačiau daugiausia uždirbo tik tie, kurie užsiiminėjo sėklų platinimu. Tačiau greitai ši idėja išblėso ir šis verslas žlugo.

Šiuo metu topinambų daugiausia auginama Šiaurės Kaukaze, Ukrainoje, bei daugelyje kitose Rusijos srityse. Lietuvoje šis augalas silosui bei žaliąjai masei plačiau buvo auginamas apie 1960 m., tačiau dėl prasto gyvulių ėdamumo plačiau nepaplito.

Botaninės savybės. Bulvinė saulėgrąža (Helianthus tuberosus) yra vienmetis augalas, priklauso astrinių šeimai, gumbai žemėje peržiemoja ir kitais metais iš gumbų išauga naujas augalas.

Šaknys – kaip bulvių, bet auga giliau į dirvą ir labai šakojasi. Šaknys gali paimti maisto medžiagas ir iš sunkiai tirpstančių druskų, todėl gali augti ir mažai derlingose dirvose.

Stiebas – stiprus, aukštas (apie 3 m), dažnai šakojasi, jo viršūnė dažnai būna apaugusi šiurkščiais plaukeliais.

1 pav. Jauni topinambo stiebai

 

2 pav. Topinambai intensyvaus žydėjimo metru

Lapai ir žiedynas yra panašūs į saulėgrąžų, tiktai smulkesni. Sėklos – panašios į saulėgrąžų sėklas, bet smulkesnės.

Gumbai, kaip ir bulvių, auga ant požeminės stiebo dalies, gumbų akelės ne įdubusios, kaip bulvių, bet iškilusios, karpelių pavidalo. Gumbai žiemoja dirvoje, o pavasarį kiekvienas gumbas (didelis ar mažas) išleidžia 1–3 daigus – stiebus, kurie gali šakotis. Gumbai yra panašūs į imbiero šaknį.

Mūsų klimatinėmis sąlygomis bulvinė saulėgrąža auginama tiktai iš gumbų. Gumbų lupena yra plona ir neturi kamštinio sluoksnio, todėl ore greitai suvysta ir pradeda pūti.

  

3 pav. Nukastas topinambų derlius

Topinambų panaudojimas. Nuo seno šie augalai buvo naudojami maistui, konservavimui ir pašarams. Šviežioje topinambų gumbų masėje būna apie 15 proc. cukraus. Tai beveik tiek pat, kiek cukrinių runkelių šakniavaisiuose. Sausojoje gumbų masėje, pagal vokiečių tyrimų duomenis, hidratuotas cukrus sudaro 72 proc., o po hidrolizės – 58,1 proc. (47,6 proc. fruktozės ir 10,5 proc. gliukozės). Laisvas cukrus sausojoje gumbų masėje sudaro 13,6 proc., kurio sudėtyje yra 12,4 proc. sacharozės, 0,6 fruktozės ir 0,6 proc. gliukozės. Iš fruktozės molekulių sudarytas inulinas, kurio topinambų gumbuose ypač daug, svarbus diabetu sergantiems žmonėms. Topinambų skonis panašus į artišokų ir riešutų.

Gumbų sausoje masėje yra nemažai mineralinių medžiagų, ypač kalio, kuris svarbus širdies kraujagyslių ligų profilaktikai. Žalių proteinų kiekis sausojoje gumbų masėje gali prilygti aukštos kokybės maistinių kviečių grūdams. Svarbiausia topinambų paskirtis ateityje bus etanolio gamyba iš gumbų. Iš 1 ha derliaus halima gauti apie 4,5 t etanolio. Pagrindinė žaliava, iš kurios išgaunamas etanolis, yra cukrus, tiksliau gliukozė ir fruktozė, kurių topinambų gumbuose yra beveik 72 proc. Šie augalai gerokai pranoksta grūdus, net kukurūzus, ir prilygsta cukriniams runkeliams (A. Aleksynas).

Topinambų maistinė vertė. Topinambai – pirmoji visavertė pavasario daržovė. Tik išėjus įšalui, topinambai kasami iš žemės ir vartojami švieži, kepami, troškinami. Kovo ir balandžio mėnesį, dar neprasidėjus vegetacijai, šakniastiebiai būna sukaupę fruktozės (iki 20 proc.) ir skonis primena riešutus.

2002 metais „Nice” festivalyje topinambai buvo pripažinti geriausia daržove sriubai. 100 g šviežio topinambo energetinė vertė 73 kalorijos, turi labai daug organizmui reikalingų medžiagų.

• Angliavandeniai – 17 g (iš jų inulinas 11–14 g + fruktooligosacharidai, gliukozė, fruktozė, sacharozė).
• Geležies – 3,4 mg (26 proc.).
• Magnis – 17 mg (11 proc.).
• Fosforo – 78 mg (11 proc.).
• Kalis – 429 mg (9 proc.).
• Kalcis – 14 mg (1 proc.).
• Cinkas – 0,12 mg (1 proc.).
• Cukraus – 9–15 g.
• Proteinų – 2 g.
• Vitaminai B1 – 0,2 mg (17 proc.).
• C – 4 mg (5 proc.).
• B2 – 0,06 mg (5 proc.).
• B3 – 1,3 mg (9 proc.).
• B6 – 0,01 mg (6 proc.).

*Pateikti dienos normos procentai suaugusiam žmogui (www.anonsas.lt )

Angliavandeniai – ne krakmolas, o inulinas, dėl kurio šis augalas vertingas sergantiems diabetu. Kalis labai naudingas širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikai.

Lapai ir stiebai yra maistingi ir turi daug baltymų. Savo cheminę sudėtimi bulvinės saulėgrąžos stiebai ir lapai beveik tokie pat, kaip saulėgrąžų. Jie geriausiai tinka rauginimui. Bulvinės saulėgrąžos stiebų raugintas pašaras savo verte beveik prilygsta saulėgrąžų raugintam pašarui.

Bulvinės saulėgrąžos gumbai tinka spirito gamybai. Iš spirito gaminamas kaučiukas. Todėl bulvinė saulėgrąža yra vertingas augalas ir pramonei. Be to, antžeminė augalų masė gali būti panaudota kaip žalioji trąša.

Bulvinė saulėgrąža labai naudingas augalas miško žvėrims ir žvėreliams žiemos metu. Todėl bulvinę saulėgrąžą medžiotojai sodina miškuose. Bulvinės saulėgrąžos sausi stiebai gali būti naudojami kurui. Pagrindinė topinambų panaudojimo sritis ateityje bus etanolio, skirto maišyti su benzinu, gamyba iš gumbų.

Augimo ypatumai. Mūsų šalyje registruotų veislių nėra, augintojai naudoja tik vokiškas veisles. Bulvinė saulėgrąža auga visokiose dirvose. Topinambai labiau mėgsta lengvas smėlio, negu sunkias molio dirvas. Molingose dirvose sunku nuimti jų derlių. Žemė turi būti humusinga ir pakankamai drėgna. Netinka gausiai akmenuotos ir daugiametėmis piktžolėmis užkrėstos dirvos.

Topinambų nereikėtų auginti po rapsų. Juos galima auginti toje pačioje vietoje 3–5 metus iš eilės, todėl nepatartina topinambų auginimo įtraukti į bendrą sėjomainą. Juo labiau, kad nuimant jų derlių tiesiog neįmanoma surinkti visų iki vieno gumbų. Likęs net mažiausias gumbelis arba jo dalis pavasarį sudygsta. Taip pat nerekomenduojama palikti augti nenukastų topinambų antriesiems ar vėlesniems metams, nes tuomet pasėlis labai sutankėja ir gumbai užauga smulkūs. Bulvinė saulėgrąža šaknų prisiaugina 10 kartų daugiau kaip bulvės, todėl gana gerai gali augti ir nederlingose dirvose. Netinka tiktai šlapios bei šaltos dirvos. Bulvinės saulėgrąžos geriausiai auga nederlingame lengvame priesmėlyje.

Blogose dirvose bulvinė saulėgrąža dažnai duoda didesnį derlių negu bulvės. Bulvinė saulėgrąža gerai dera net ir mažai derlingose dirvose, kuriose kiti augalai duoda visai menką derlių. Todėl bulvinė saulėgrąža tinka mažai derlingoms dirvoms išnaudoti.

Kartą pasodinta bulvinė saulėgrąža toje pat vietoje gali augti daug metų, todėl bulvinės saulėgrąžos auginimas yra pigesnis negu daugelio kitų augalų, kuriuos reikia kasmet sėti arba sodinti. Bulvinėms saulėgrąžoms reikia daug drėgmės. Mūsų krašte didžiausią derlių galima gauti lietingais metais. Daugiausia drėgmės reikia, kai gumbai smarkiau auga, tai yra rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais.

Kadangi bulvinė saulėgrąža turi daug giliai suleistų šaknų, ji gali pakęsti ir laikinas sausras. Lapai ir stiebai pakenčia ligi -5–-6°C šalnas. Gumbai žemėje pakenčia -25–-30° C šalčius. Po sniegu ir didesni šalčiai nepavojingi.

Bulvinė saulėgrąža, kilusi iš atogrąžų krašto, yra trumpos dienos augalas. Ten, kur dienos ilgos, bulvinės saulėgrąžos augimo laikotarpis pailgėja. Ypač susivėluoja gumbų augimas. Mūsų krašte bulvinės saulėgrąžos gumbai pradeda smarkiau augti tiktai rugpjūčio mėnesį, kai diena pradeda trumpėti. Žiedai apdulkinami vabzdžių.

Pavasarį, kai tiktai dirvos paviršius pradžiūsta, dirva1–2 kartu akėjama, akėjant sunaikinamos piktžolės. Dirva parengiama taip, kaip ir bulvėms.

Tręšimas. Nors bulvinės saulėgrąžos gali augti ir nederlingoje dirvoje, bet tręšimui jos yra labai jautrios. Svarbiausia trąša, jeigu jos ūkininkas turi, yra mėšlas. Jo į hektarą įterpiama 20–30 t. Sunkesnėse dirvose mėšlą patariama aparti rudenį. Bulvinėms saulėgrąžoms, taip pat naudingos ir kitos trąšos, kaip ir bulvėms. Yra nustatyta, kad tonai gumbų užauginti jie sunaudoja apie 30 kg azoto, 83 kg kalio ir 13 kg fosforo. Trąšų kiekiai ir patręšimo būdai – tokie pat kaip ir bulvėms. Bulvines saulėgrąžas labai naudinga tręšti fosforitmilčiais. Rūgštesnėse dirvose reikia tręšti kalkių trąšomis.

Papildomasis patręšimas augimo metu taip pat labai reikalingas ir žymiai padidina derlių. Papildomai tręšiama taip pat, kaip bulves.

Sodinimas. Galima sodinti rudenį ir pavasarį. Rudenį sodinama kiek galima vėliau: spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje. Pavasarį sodinama kiek galima anksčiau: kai dirva tiek pradžiūsta, kad galima ją arti. Sunkiose dirvose patariama sodinti pavasarį.

Geriausia sodinti šviežiai iškasta sėkla. Kuo ilgiau sėkla pabūna atvirame ore, tuo labiau suvysta ir paskui silpniau auga. Jeigu prieš sodinimą gumbai būna apvytę, juos reikia pamerkti į vandenį, kad išbrinktų. Sodinimui geriausiai tinka didesni ir sveiki gumbai. Gumbai turi būti ne mažesni kaip 30–50 g., jeigu tenka sodinti mažesniais, reikia sodinti po 2 gumbus per 10–15 cm vienas nuo kito, geriau sodinti nepjaustytus. Sodinama tokiu pat gilumu, kaip bulves. Rudenį patariama sodinti kiek giliau – apie 10–12 cm. Sodinimo būdai – tokie pat, kaip bulvių. Sodinant mašina, sėkla turi būti kiek galima vienodesnė. Geriau tinka apvalios formos gumbai. Atstumai tarp eilių tokie pat, kaip bulvių (tarp eilučių 60–70 cm, eilėse gumbai turi būti išdėstyti 35–34 cm. į hektarą reikia pasodinti 2,0–3,0 tonų. Optimalus sudygusio pasėlio tankumas turėtų būti apie 400000 augalų/ha.

Pasėlio priežiūra pirmaisiais metais. Bulvinės saulėgrąžos sudygsta tiktai po 20–30 dienų. Priežiūros darbai priklauso nuo sodinimo būdo ir atliekami taip, kaip bulvėms. Jeigu pasodinta rudenį, pavasarį, kai tiktai dirva pradžiūsta, tuojau akėjama. Toliau akėjama pagal reikalą iki sudygimo. Jeigu pasodinta pavasarį, pasėlis pirmiausia suvoluojamas ir suakėjamas arba tik suakėjamas. Tolesni priežiūros darbai – kaip bulvių. Registruotų herbicidų nėra, kiti augalų apsaugos produktai taip pat nenaudojami, nes ekonomiškai tai daryti neapsimoka, nes ligų ir kenkėjų žala yra minimali.

Kai stiebai užauga 20–30 cm aukštumo, sunkiose dirvose naudinga apkaupti. Lengvose ir sausose dirvose dažniausiai nekaupiama. Kai stiebai užauga 40–50 cm aukštumo, jie pridengia dirvą, ir toliau jokie priežiūros darbai nereikalingi.

Derliaus nuėmimas. Kai po stipresnių šalnų lapai būna nušalę, tada galima stiebus su lapais nupjauti. Gumbus galima kasti rudenį arba pavasarį. Rudenį kasama tol, kol žemė nesušalusi. Pavasarį pradedama kasti, kai tiktai dirva tiek pradžiūsta. Pavasarį galima kasti tol, kol gumbai dar neleidžia naujų daigų. Kai tiktai pasirodo daigai, kasimą reikia skubiai baigti.

Derliaus laikymas. Bulvinių saulėgrąžų iškasti gumbai gana greitai suvysta ir supūva. Žemėje gali būti per žiemą. Taip kasama, kol žemė sušąla.

Pavasarį pradedama kasti, kai tiktai žemė tiek pradžiūsta, kad prie įrankių ir gumbų nelimpa. Jeigu norima iškastus gumbus naudoti ir žiemos metu, juos reikia sudėti į tokius pat kaupus, kaip bulves. Tačiau bulvinės saulėgrąžos gumbus dedant į kaupą, reikia sluoksniuoti su smėliu arba žemėmis. Dedama viena eilė gumbų, ant jų užpilama smėlio ar žemių, paskui vėl dedama gumbų eilė ir vėl užpilama smėliu ar žemėmis ir t. t., kol sudedamas visas kaupas. Ant viršaus uždedamas apie 10 cm storumo smėlio ar žemių sluoksnis. Taip laikomas, kol prasideda šalčiai. Kad kaupas nesušaltų, uždengiama šiaudų ir žemių sluoksniu, kaip bulvių kaupą.

Žiemos metu iš kaupo gumbų išimama tiek, koks yra poreikis. Jeigu laikoma rūsiuose, tai rūsyje reikia palaikyti temperatūrą tarp 0 ir +2°C. Taip pat naudinga sluoksniuoti su smėliu arba žemėmis.

Pasėlio priežiūra antraisiais metais. Nors ir stropiausiai kasimo metu būtų renkami net ir mažieji gumbai, bet smulkių gumbų žemėje palieka tiek daug, jog bulvinių saulėgrąžų pavasarį pridygsta pilna žemė. Bet vietomis būna ir tuščių vietų.

Pavasarį, kai tiktai nukasamas visas laukas, dirva nuakėjama, dirvos paviršiuje esantys gumbai nurenkami.

Naujų gumbų sodinimas. Auginant, kaip anksčiau buvo aprašyta, tai yra iš liekančių dirvoje smulkių gumbų, derlius pradeda mažėti. Norint, kad derlius nemažėtų, reikia kasmet ar kas antri metai bulvines saulėgrąžas sodinti dideliais gumbais, kaip pirmaisiais metais.

Kad būtų žymu eilės, kur pasodinti dideli gumbai, sodinant naudinga įberti po truputį miežių, avižų, garstyčių ar kitų greit dygstančių augalų. Ligi bulvinių saulėgrąžų sudygimo su piktžolėmis ir pluta kovojama akėjant. Kai sudygsta javai, tarpueiliuose sudygusios bulvinės saulėgrąžos išpjaunamos tarpueiliniais kultivatoriais (50–60 cm).

Topinambus galima sodinti ir panaudoti kaip žaliąją tvorą – gyvatvorę. Dažnai aukšti topinambų lapai yra tarsi priedanga nuo pašalinių žvilgsnių.

Straipsnio autorius: lekt. Aloyzas Šeškas (Kauno kolegija)