Aviečių auginimo technologija

Avietyno įveisimas.

Dirvožemiai ir vieta. Avietes  patartina auginti tik purioje, trąšioje dirvoje. Jos reiklios dirvai ir drėgmei, kadangi šaknys išsiraizgiusios negiliai dirvoje. Avietėms geriausiai tinka lengvi ir vidutinio sunkumo laidūs ir purūs priemoliai. Augalai geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje (pH 5,5-6). Pernelyg rūgšti dirva kalkinama prieš porą metų iki augalų sodinimo. Šarminėse dirvose avietės auga prasčiau, sutrinka kai kurių maisto elementų, ypač geležies, pasisavinimas, prasideda lapų chlorozė.

Avietėms tinkamiausi nedidelio nuolydžio (iki 5° C) pietvakariniai ir vakariniai šlaitai.  Atviros kalvų viršūnės ir statūs šlaitai avietėms netinka, nes žiemą nuo jų nupustomas sniegas.

Avietės yra šviesomėgės, gerai auga ir dera tik saulėtoje, gerai apšviestoje vietoje. Daugiausia saulės avietės gauna, kai auginamos siauromis juostomis, naudojant atramas. Pavėsyje  aviečių vegetacija užsitęsia, stiebai nespėja laiku subręsti, todėl žiemą gali labiau pašalti. Tankiuose krūmuose ilgiau laikosi drėgmė, labiau plinta ligos ir kenkėjai.

Augalai jautrūs drėgmės pertekliui, jei dirva rudenį įmirkusi, avietės labiau pašąla, o pavasarį prastai auga. Parenkant avietynui vietą ir dirvą labai svarbu išsiaiškinti gruntinio vandens gylį. Jis turi būti ne aukščiau kaip 1–1,5 m., nuo dirvos paviršiaus, blogai auga ir dera sausose dirvose, kai trūksta drėgmės  mažiau išaugina  stiebų.

Kad sunoktų visos uogos, o stiebai  gerai pasirengtų žiemoti, reikia 130-160 dienų per vegetaciją, kad aktyvių temperatūrų suma sudarytų 1300–1600º C.

Skirtingų veislių aviečių stiebai nevienodai ištvermingi šaltoms žiemoms, jeigu pertręštos azotu, apniktos ligų ir kenkėjų, auga per tankiai, arti gruntinis vanduo, dirva blogai vėdinasi.

Labai svarbu, kad avietynas būtų įrengtas  nuolat vėjo prapučiamose vietose, nors  vėjuotu laikotarpiu trinasi dygliuoti stiebai, augalai gali labiau sirgti grybinėmis ligomis. Žiemą stiprūs vėjai išdžiovina mažiau sumedėjusius stiebus. Jie žūsta dėl drėgmės stygiaus, nes per daug vandens išgaruoja iš medienos, o šaknų sistema dar pasiimti naujo vandens negali dėl įšalo.

Aviečių priešsėliai. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų filialo sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai rekomenduoja  labai kruopščiai parinkti avietynui priešsėlius, juk nuo jų labai priklausys laukiamas derlius ir augalų sveikatingumas. Geriausi priešsėliai avietėms – sideratai arba mišinys žaliajam pašarui (žieminis ir vasarinis rapsas, perkas, vikių ir avižų mišinys, garstyčios, pašariniai žirniai, lubinai ir kt.). Tinka  sėti ir ankstyvąsias daržoves (krapus, ridikėlius, salotas). Aparus vėliau pasėtus sideratus, jau tų pačių metų rudenį galima sodinti avietes.

Geri priešsėliai avietėms yra ankstyvieji kopūstai, šakniavaisės daržovės ankstyvajam derliui, nes jos gausiai tręšiamos organinėmis trąšomis, o kaupiant išnaikinamos piktžolės. Kenkėjus atbaido svogūnai ir česnakai. Vertingi priešsėliai yra javai ir linai, nors jie labiau nualina dirvą, tačiau labai tinka kaip fitosanitariniai augalai. Žaliosioms trąšoms tinka žieminiai ir vasariniai rapsai. Juos geriausia sėti rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis. Tuomet susidaro daugiausia žaliosios masės.

Dirvos paruošimo ir avietyno įrengimo technologija kai priešsėlis juodasis pūdymas

Darbas

Laikas

Rekomendacijos

Pastabos

Ruduo

Dirvos tręšimas organinėmis trąšomis 09/10–20 Organinių trąšų norma 60t/ha, Trąšų normos nustatomos įvertinus dirvožemio derlingumą
Organinių trąšų įterpimas 09/10–20 Įterpti naudojant lėkštines akėčias ar plūgą Trąšas įterpti tuoj po išbarstymo
Dirvos arimas 09/20–30 Arti 27–30 cm gyliu Sureguliuoti verstuvus ir arimo gylio vienodumą

Pavasaris

Dirvos kultivavimas + akėjimas 04/20–25 Kultivuoti 5–7 cm gyliu Dirvą įdirbti dviem kryptimis skersai lauko
Dirvos lyginimas 04/25–30 Lyginama 2 kryptimis važiuojant įstrižai lauko Prie lygintuvo galima prikabinti akėčias
Dirvos arimas 05/15–25 Arti 10–12 cm gyliu Sureguliuoti verstuvus ir arimo gylio vienodumą
Dirvos arimas 06/15–25 Arti 15–17 cm gyliu Sureguliuoti verstuvus ir arimo gylio vienodumą

Vasara

Dirvos arimas 07/20–30 Arti 20–25 cm gyliu Sureguliuoti verstuvus ir arimo gylio vienodumą
Dirvos lyginimas 08/01–10 Lyginama 2 kryptimis važiuojant įstrižai lauko Prie lygintuvo galima prikabinti akėčias

Ruduo

Trešimas mineralinėmis trąšomis 0810–15 Vidutinė trąšų norma P2O5 100kg/ha v.m. K2O 200 kg/ha v.m.Jei tręšiama kompleksinėmis trąšomis jų norma atsižvelgiant į natūralų dirvožemio derlingumą 300–500 kg/ha Tręšiama atlikus dirvožemio tyrimus ir gavus rekomendacijas
Dirvos kultivavimas 08/10–15 Kultivuojama 5–7 cm gyliu Išlyginama dirvos paviršius, įterpiamos trąšos
Dirvos purškimas herbicidais 08/20–25 Purškiama glifosato turinčiais herbicidais norma 4–6 l/ha Tirpalo norma 300l/ha
Eilių žymėjimas 09/10–15 Ženklintuvais atžymimos eilės ir sodinimo vietos, jos priklauso nuo pasirinktos sodinimo schemos Eilės žymimos važiuojant išilgai kvartalo, atstumai tarp augalų važiuojant skersai kvartalo
Sodinimas 09/10–15 Sužymėtuose susikirtimo taškuose sodinami augalai Sodinama mechanizuotai ar rankiniu būdu
Laistymas 09/10–15 1 augalui išpilama 4-6 l vandens Vanduo liejamas palengva leidžiant susigerti drėgmei
Pokrūmių mulčiavimas 09/10–15 Mulčiuojama 1 m pločio Pomedžių juosta 5–7 cm storiu durpe, pjuvenomis ar žievės drožlėmis. Norma 15–20 t/ha Mulčas paskleidžiamas lygiai
Augalų nukirpimas 09/10–15 Nukerpami augalai iki pat žemės Augalų nukirptos dalys išnešamos iš lauko

Sodinukai. Vienas iš pagrindinių veiksnių lemiantis avietyno produktyvumą yra sodinukai ir jų kokybė. Jei sodinate naują verslinį avietyną parenkamos žinomos veislės,  sveiki, su vešliomis kuokštinėmis šaknimis ir storu stiebu sodinukai. Kad naujai veisiamame avietyne neatsirastų virusinių ar grybinių ligų, atžalos neimamos iš senų avietynų.

Ruošiant sodinamąją medžiagą svarbu neapdžiovinti sodinukų šaknų. Jau iškastus sodmenis būtina pridengti audiniu ar kita medžiaga.  Pervežamų aviečių šaknys apsukamos polietileno plėvele, drėgna medžiaga arba apiberiamos durpėmis. Atvežti sodinukai nedelsiant prikasami.

Aviečių vienmečių sodinukų požymiai

Požymiai

I rūšis

II rūšis

Stiebų kiekis (ne mažiau kaip, cm)

1

2

Nukirptų stiebų ilgis (netrumpesni kaip, cm)

20

20

Stiebų storis (ne plonesni kaip, cm)

0,7

0,5

Šaknų ilgis (ne trumpesnės kaip, cm)

10

8

 

Sodinimo schema ir sodinimas. Aviečių sodinimo schema pasirenkama pagal turimą techniką. Jei turite mažesnę techniką, sodinkite siauresnėmis juostomis. Avietės dažniausiai sodinamos 2,5–3 x 0,4-0,5 m atstumais. Avietes galima sodinti ir pagal daugiaeilę schemą.

Avietes galima sodinti rudenį ir pavasarį. Geriau sodinti rudenį, kad pirmaisiais metais išaugtų daugiau pakaitinių stiebų, sodinama ankščiau – rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje. Kitą vasarą jau susiformuoja krūmeliai iš kelių stiebų.

Pavasarį avietės sodinamos kuo anksčiau, kai tik pradžiūsta dirva, nes jos labai anksti pradeda vegetuoti. Pasodintos vėliau gali nukentėti nuo sausros.

Avietės sodinamos nuo vyraujančių vėjų apsaugotame plote. Numatant veisti avietyną atviroje vietoje, užuovėjas reikėtų pasodinti ne vėliau kaip prieš 2–3 metus.

Daugumos veislių avietės yra savidulkės, tačiau derlius visuomet yra didesnis ir stabilesnis, kai auga ne vienos, bet kelių veislių avietės. Kryžminis apsidulkinimas ne tik padidina derlių, bet ir pagerina uogų kokybę, sumažina neišsivysčiusių uogų kiekį. Skirtingų veislių avietės sodinamos kas 4–6  eilės. Avietės atskiruose kvartaluose sodinamos pagal žydėjimo bei uogų sunokimo laiką, pvz., kartu nesodinamos labai ankstyvos ir vėlyvos, o ypač remontantinės, nes, tik baigus skinti ankstyvųjų aviečių uogas, jos purškiamos nuo ligų bei kenkėjų. Tame pačiame kvartale turėtų augti ne tik vienodo sunokimo, bet ir panašaus atsparumo ligoms bei kenkėjams avietės, nes neatsparūs augalai intensyviau purškiami pesticidais.

Avietės sodinamos eilėmis šiaures – pietų kryptimi, kad krūmus vienodžiau apšviestų saulė. Atstumai tarp eilių pasirenkami pagal techniką, su kuria bus purenamas ir purškiamas avietynas, bei pagal atramų  tipą. Versliniuose uogynuose eilės išdėstomos kas 2,5–3 m, jei uogos skinamos kombainu – kas 3–3,5 m. Eilėse avietės sodinamos kas 0,5 m. Mažiau atžalų leidžiančias avietes galima sodinti kas 0,3–0,4 m, o daugiau ir geresnėje žemėje – kas 0,7 m. Skersai eilių kas 50–60 m paliekami  3 m pločio keliai.

Skirtingais atstumais sodinamų aviečių sodinukų kiekis, vnt/ha

Atstumai eilėse, m

Atstumai tarp eilių, m                                       

2,5

3,0

3,5

0,30

13330

11110

9520

0,40

10000

8330

7140

0,50

8000

6670

5710

0,60

6670

5560

4760

0,70

5720

4760

4080

Sodintojas turi atidžiai stebėti, kad augalai būtų sodinami tinkamu gyliu ir atstumu. Kiekvienoje eilėje pataisomi netinkamai pasodinti, pasodinami praleisti augalai.

Priežiūra po sodinimo. Pasodintos avietės gausiai palaistomos ir mulčiuojamos durpėmis (15–20 t/ha). Stiebai nukarpomi iki pat žemės. Tokiu būdu pasodintos avietės išaugina daugiau atžalų, greičiau suformuoja ištisinę 40–60 cm pločio juostą. Palikti nors ir trumpi stiebai leidžia vaisines šakutes, jos žydi, mezga uogas ir labai susilpnina augalą.

Jei avietės sodinamos rudenį, pavasarį tarpueiliuose galima pasėti varpines žoles. Žolių sėjimo ir priežiūros technologija yra kaip ir kitiems sodo augalams.

Aviečių formavimas ir genėjimas. Aviečių auginimas ištisinėmis juostomis be atramų nėra perspektyvus, nors tai pats paprasčiausias būdas. Taip auginant avietes stiebai nuo uogų derliaus  išlinksta į tarpueilius. Auginant avietes be atramų, jas sunkiau prižiūrėti.

Geriausią derlių galima išauginti įrengus atramas. Veisiant didesnius verslinius uogynus, avietes reikėtų sodinti siauromis (25–40 cm) juostomis, naudojant atramas – žardelius („špalerius”).

Pasodinus avietes, pirmųjų ar antrųjų metų rudenį eilių galuose reikia įkasti gelžbetoninius (10 x 10 cm) arba metalinius (8–10 cm skersmens, su privirintais kabliukais) apie 2 m aukščio stulpus, kurie sutvirtinami dar viena atrama į stulpą įremta 45° kampu.

Metalinius arba medinius tarpinius stulpus galima įkasti kas 5 m. Metalinius stulpus, rekomenduojama apdoroti antikorozinėmis medžiagomis, o medinius antiseptikais, 3–4 mm storio cinkuotą vielą geriausia tempti ir tvirtinti prie stulpų anksti pavasarį, kol jie dar tvirtai stovi sušalusioje žemėje.

Mažiau rankų darbo reikia, įrengus vertikalius laisvuosius žardelius, t.y. prie stulpo pritvirtintus du 25–40 cm ilgio skersinukus. Per skersinukų galuose išgręžtas skylutes perveriamos vielos, o tarp jų laisvai įspraudžiami stiebai. Aviečių veislėms formuojančioms daug atžalų, tinka dvipusiai arba „V“ formos špaleriai. Prie kiekvieno stulpo pritvirtinama po 2 nevienodo ilgio (apačioje 20–30 cm, viršuje 60–90 cm) skersinukus. Pusę derančių stiebų reikia atlenkti į vieną pusę, likusius – į kitą ir taip pasvirusius pririšti prie dviejų porų lygiagrečiai ištemptų vielų. Juostos viduryje laisvai augs atžalos.

Atramos yra kelių tipųPaprasčiausios – vertikalios plokščios, kai stiebai pririšami vienoje plokštumoje, 0,6–0,8 m ir 1,2–1,4 m aukščio įtempiama po vieną vielą ir prie jos pririšami stiebai (10–15 vnt/m).

Dar paprasčiausia avietes prižiūrėti su vertikaliomis laisvomis atramomis. Prie stulpų pritvirtinama po du 25–45 cm ilgio skersinukai. Jų galuose pritvirtinamos vielos ir aviečių stiebai ne rišami, bet laisvai įtveriami tarp lygiagrečių vielų. Taip auginant avietes jos blogiau apšviečiamos, bet darbo daug mažiau, nes nereikia stiebų raišioti.

Dvipuses („V“ formos) atramos tinka įrengti daug atžalų leidžiančioms avietėms, kai derėti paliekama 20–30 stiebų metre. Šiuo atveju paliekami 3,5–4 m tarpueiliai. Stulpų apačioje pritvirtinami 25–45 cm, o viršuje – 90–100 cm ilgio skersinukai.

Stiebai rišami prie vielos ne statūs, bet pasvirę: vieni palenkiami į vieną pusę, kiti – į kitą. Pastaraisiais metais pradėtos naudoti dvipusės atramos su keičiamu stiebų pasvirimo kampu, kai abiejuose 90–100 cm ilgio viršutinio skersinuko galuose padaroma po dvi įpjovas vieloms, kad jos galėtų būti dviejose padėtyse.

Avietės leidžia daug atžalų. Jeigu jų neretinsime, bus didelis tankumynas. Išpjaustomi aviečių derėjusieji stiebai, normuojamas vienmečių stiebų kiekis juostoje, trumpinamos pašalusių ar labai aukštų dvimečių stiebų viršūnės. Svarbiausia šiuos genėjimo darbus atlikti laiku.

Derėję stiebai išpjaustomi, kai nuskinamos uogos. Kartu iki pat žemės išpjaunami ir sužeisti, išlaužyti jauni stiebai. Nepaliekama stuobrelių, nes jie gali ne tik sužeisti jaunų stiebų žievę, bet ir būti infekcijos židiniai. Išpjaustyti senus stiebus nereikia atidėlioti pavasariui, nes labiau apšviesti vienmečiai stiebai geriau pasirengia žiemoti, sunyksta ligų bei kenkėjų pradai.

Avietes geriausia  genėti ilgakočiais sekatoriais arba specialiais peiliais su 0,6–0,8 m ilgio kotais. Visi išpjaustyti stiebai išnešami iš avietyno ir sunaikinami. Dar racionaliau juos susmulkinti specialiu smulkintuvu ir įterpti į dirvą.

Genėjimu normuojamas vienmečių stiebų kiekis. Kai paliekamos visos aviečių atžalos, gero derliaus nebūna. Atžalos retinamos laiku ir kokybiškai – tik išdygusios arba ne aukštesnės kaip 10–20 cm atžalos iškertamos 8–10 cm gylyje, išpjaunamos sekatoriumi keletą centimetrų po žeme. Prie pat žemės iškirptos atžalos tik dar gausiau plinta ir sekina krūmą. Nereikalingos aviečių atžalos pjaunamos 2–3 kartus per metus.

Auginant avietes, labai svarbu neleisti joms per plačiai išplisti. Juostų plotis turėtų būti ne didesnis kaip 25–40 cm, išilginiame metre paliekant 10–15 stiprių, tolygiai išsidėsčiusių stiebų. Nepatariama avietes auginti per tankiai. Nereikalingas atžalas galima iškirpti sekatoriumi 2–3 cm giliau žemės paviršiaus.

Anksti pavasarį iki pirmojo sveiko pumpuro nukirpti pašalusias stiebų viršūnes, iki 1,6 – 1,8 m patrumpinti labai aukštus aviečių stiebus, kai jos neaukštesnės kaip 25–30 cm, vasarą per 2–3 kartus galima iškaupti kauptuku, bet atžalų palikti 15–20 proc., daugiau nei iškerpama pavasarį.

Vasarą vienmečių stiebų paliekama 15–20 proc. daugiau negu reikia kitų metų derėjimui. Jie išpjaunami anksti pavasarį, pirmiausiai iškarpomi silpnesni bei ligoti stiebai

Nuskynus uogas kuo trumpiau, reikia iškarpyti derėjusius, išlaužytus, pažeistus jaunus stiebus taip, kad neliktų kelmelių.

Remontantinių aviečių genėjimas skiriasi nuo kitų. Rudenį, po stipresnių šalnų, (arba anksti pavasarį) visus remontantinių aviečių stiebus reikia nupjauti arba nušienauti iki pat dirvos paviršiaus.

Avietyną laikome jaunu pirmaisiais ir antraisiais metais po sodinimo. Svarbiausi darbai šiuo laikotarpiu – augalų atsodinimas, mulčiavimas, tręšimas azoto trąšomis, efektyvi kova su piktžolėmis, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, taip pat atramų rengimas.

Avietyno priežiūra ir derliaus nuėmimas. 

Drėkinimas. Jaunas avietes svarbu palaistyti, ypač sausros metu. Aviečių šaknys išsidėsčiusios dirvos paviršiuje, todėl labai jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą. Kai jos nepakanka uogų augimo metu, derlingumas sumažėja 2–3 kartus. Daugiausia vandens reikia formuojantis ir nokstant uogoms. Šiuo laikotarpiu avietės laistomos kai dirvos drėgmė 20 cm gylyje sumažėja iki 75 proc. Augalus geriausiai laistyti kas 10 dienų naudojant lašelinę drėkinimo sistemą. Per vegetacijos laikotarpį krūmus reikia laistyti iki 5-6 kartų, vienkartinė vandens norma – 200–300 m3/ha.

Norint išsaugoti dirvos drėgmę avietės yra mulčiuojamos durpėmis, šiaudų kapojais ar kitomis medžiagomis.

Dirvos priežiūra. Avietyną laikome jaunu pirmaisiais ir antraisiais metais po sodinimo. Svarbiausi darbai šiuo laikotarpiu – augalų atsodinimas, mulčiavimas, tręšimas azoto trąšomis, efektyvi kova su piktžolėmis, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, taip pat atramų rengimas.

Neprigiję augalai atsodinami nedelsiant, kai tik yra sodinukų, nes tuščiose vietose greitai priželia piktžolių. Vasarą, apžiūrint visą plotą, pašalinamos veislių priemaišos ir pažeisti, ligoti augalai.

Avietyno tarpueiliuose dažnai laikomas  juodasis pūdymas. Dirva tarpueiliuose įdirbama kultivatoriais, lėkštinėmis akėčiomis ir frezomis. Avietyne žemę daugiau reikia dirbti kultivatoriais ir rečiau naudoti kitus padargus. Lėkštinės akėčios gerai supurena po žiemos supuolusią arba skinant uogas sumintą dirvą.

Per vegetaciją dirva paprastai purenama 5–6 kartus. Svarbu supurenti tarpueilius kuo anksčiau pavasarį, kad liktų daugiau drėgmės dirvoje. Suplakta dirva purenama po laistymo ar lietaus. Iki uogų skynimo  dirva purenama ne mažiau kaip tris kartus. Antroje vasaros pusėje, ypač jei šilta ir drėgna, dirva purenama mažiau, kad augalai geriau pasiruoštų žiemai. Tarpueiliai dirbami tik pasibaigus aviečių vegetacijai.

Iki uogų skynimo žolė pjaunama ne rečiau kaip kas 10–14 dienų, kad pasisavintų iš dirvos kuo mažiau avietėms reikalingos drėgmės. Nuskynus uogas žolę galima pjauti rečiau.

Mulčiavimas. Po mulčiu susikaupia daugiau drėgmės, būna pastovesnė dirvos temperatūra, dirvoje pagausėja humuso, ji tampa puresnė, avietės išleidžia daugiau smulkių šaknų. Mulčias efektyvesnis lengvesnėse ir sausesnėse dirvose. Šlapių dirvų mulčiuoti nerekomenduojama.

Vėlai rudenį, kai pašąla dirva, 6–8 cm sluoksniu (20–40 t/ha arba 2–4 kg/m2 mulčio) mulčiuojama 60–80 cm pločio deranti aviečių juosta. Mulčui tinka durpės, kompostas, perpuvęs mėšlas, kapoti šiaudai, susmulkinta spygliuočių žievė. Didesniam avietynui dažniausiai barstomos durpės (20–25 t/ha). Lenkijoje avietės dažnai mulčiuojamos pigesniu ir labiau prieinamu mulčiu – kapotais šiaudais. Pirmaisiais metais sunaudojama apie 15 t/ha o vėliau – 7–8 t/ha susmulkintų nepiktžolėtų šiaudų. Šiaudais ar žievėmis mulčiuotus augalus reikia papildomai tręšti azoto trąšomis (po mulčiu pabarstyti 100–150 kg/ha amonio salietros).

Avietes, auginamas atskirais krūmais, galima mulčiuoti juoda plėvele.

Herbicidai avietyne. Tik pasodintame avietyne svarbu neleisti prisiveisti piktžolių, ypač daugiamečių. Pirmaisiais ir antraisiais metais piktžolės ravimos rankomis, vėliau augalų juostas galima purkšti herbicidais, o tarpueilius purenti mechaniniu būdu arba užželdinti.

Paprastuosius varpučius ir kitas vienaskiltes piktžoles naikina sisteminis herbicidas fiuziladas super (12,5 proc. k.e.), purškiant po uogų skynimo (ne jaunesniame kaip trejų metų avietyne) po 3–4 l/ha preparato, kai piktžolės būna 10–20 cm aukščio. Purškiama sausu, bet ne karštu oru. Nupurkšta dirva 2–3 savaites nepurenama. Švelniau veikiančiu priešvarpiniu herbicidu agilu (1,25–1,5 l/ha) galima purkšti ir iki aviečių žydėjimo.

Laikantis herbicidų naudojimo rekomendacijų, laiku naikinant piktžoles ir kruopščiai prižiūrint dirvą, avietės puikiai auga ir dera.

Aviečių tręšimas.  Avietynas gerai auga ir dera purioje, humusingoje dirvoje. Labai naudinga kas antri metai iškratyti apie 60–80 t/ha perpuvusio mėšlo ir mulčiuoti durpėmis.

Atsižvelgiant į dirvožemio mechaninę sudėtį, natūralųjį jo derlingumą, rūgštingumą, drėgnumą, avietėms rekomenduojamos N 60-90, P2O20-40  , K2O90-140 kg/ha veikliosios medžiagos trąšų normos.

Tiksliausiai aviečių tręšimo normos nustatomos pagal lapų cheminių analizių rezultatus.

Avietės uogoms išauginti sunaudoja ne tiek daug maisto medžiagų, tačiau daug jų kasmet prarandama su išpjautais derėjusiais stiebais ir atžalomis.

Neturint galimybių atlikti augalų lapų cheminių analizių, pirmiausia atsižvelgiama į natūralų dirvožemio derlingumą. Fosforo ir kalio trąšų vidutinės normos derančiame avietyne nustatomos pagal mitybinių elementų kiekį dirvoje.

Fosforo ir kalio trąšų derančiame avietyne pagal mitybinių elementų kiekį dirvoje, kg/ha  (Staugaitis, 2006) 

Mitybinių elementų lygis dirvoje

P205

K20

Kiekis armens sluoksnyje, mg/100g

Trąšų norma kg/ha v.m.

Kiekis priemolio armens sluoksnyje, mg/100

Trąšų norma kg/ha v.m.

Mažai

>10

60

<15

150

Vidutiniškai

10-15

40

15 – 20

120

Daug

>5

20

>20

90

 

Maisto medžiagų dirvožemyje gali būti pakankamai, tačiau dėl įvairių nepalankių sąlygų (pernelyg rūgščios ar šarminės dirvos, netinkamo cheminių elementų santykio, netirpių elementų formų, drėgmės trūkumo) augalai negali jų pasisavinti. Tiksliau aviečių tręšimo normos nustatomos pagal lapų cheminių analizių rezultatus, remiantis maisto medžiagų kiekiu dirvoje.

Avietės jautrios geležies trūkumui. Jei trūksta geležies, peržydėjusios avietės iki sunokstant uogoms kas savaitę purškiamos 0,5 proc. koncentracijos geležies chelato tirpalu.

Kalis skatina derėjimą, didina atsparumą ligoms, sausrai bei šalčiui. Kai jo trūksta, aviečių lapai susmulkėja, kraštai ima ruduoti, išsikraipo, atrodo lyg apdeginti, prasideda tarpgyslinė audinių nekrozė, nudžiūvę lapai ilgai kybo ant stiebų. Avietės nemėgsta per daug chloro dirvoje, todėl rekomenduojama tręšti bechlorėmis kalio trąšomis.

Avietėms mažiausiai reikia fosforo, dažnai užtenka dirvoje esančių atsargų. Tačiau, kai dirvožemyje yra per mažai fosforo, formuojasi ploni stiebai, lapai įgauna purpurinį ar violetinį atspalvį, anksti nukrinta. Kalio ir fosforo trąšomis avietės tręšiamos rudenį.

Avietes tikslinga tręšti kompleksinėmis trąšomis, nes tik jos aprūpina augalus visais būtinais maisto elementais. Perspektyvios yra lėtai tirpstančios kompleksinės trąšos kapsulėse, aprūpinančios avietes maisto medžiagomis per visą vegetaciją. Pavasarį, kai prasideda vegetacija, avietės tręšiamos 200–300 kg/ha kompleksinėmis trąšomis su daugiau azoto ir kalio. Trūkstamas azoto kiekis papildomas amonio trąšomis.

Apsauga nuo ligų ir kenkėjų. Avietes dažniau pažeidžia grybinės ligos: kekeriniai puviniai, žievėplaiša ir deguliai. Virusines ligas avietynuose platina kenkėjai. Iš kenkėjų žalingiausi amarai, žiedgraužiai, erkės.

Derliaus nuėmimas.  Derliaus nuėmimui vidutiniškai tenka apie 50 proc. visų išlaidų, todėl uogų skynimui reikia ruoštis labai kruopščiai. Per vegetaciją priklausomai nuo veislių avietės skinamos 6–8 kartus ir tai užtrunka apie 25 dienas.

 Straipsnio autorius: Donatas Klimavičius, Kauno kolegija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *